Kai žmogus serga sunkia nepagydoma liga arba yra labai nusilpęs dėl garbaus amžiaus, paskutinėmis gyvenimo savaitėmis, dienomis ar valandomis organizmas dažnai pradeda keistis.
Artimiesiems dalis šių pokyčių gali atrodyti neraminantys ar net gąsdinantys. Tačiau daugelis jų yra natūrali organizmo silpimo dalis ir nebūtinai reiškia, kad žmogus kenčia.
Vis dėlto labai svarbu suprasti: nėra vieno požymio, pagal kurį būtų galima tiksliai pasakyti, kiek žmogui liko gyventi. Vieniems pokyčiai vystosi kelias savaites, kitiems – vos kelias dienas ar valandas.
Žmogus pradeda gerokai daugiau miegoti
Vienas dažniausių pokyčių gyvenimo pabaigoje – didėjantis silpnumas ir mieguistumas.
Žmogus gali vis ilgiau miegoti, mažiau kalbėtis, sunkiau atsikelti iš lovos ar nebeturėti jėgų veiklai, kuri anksčiau buvo įprasta.
Paskutinėmis dienomis kai kurie žmonės didžiąją paros dalį gali praleisti miegodami ir vis silpniau reaguoti į aplinką.
Net jei žmogus nebeatsako į klausimus ar nebeatmerkia akių, artimiesiems dažnai rekomenduojama ir toliau kalbėti ramiai, būti šalia bei švelniai paliesti ranką. Sąmoningumo sumažėjimas nebūtinai reiškia, kad žmogus visiškai nebejaučia aplinkos.
Maisto ir skysčių poreikis smarkiai sumažėja
Artėjant gyvenimo pabaigai kūnui reikia vis mažiau energijos.
Dėl to žmogus gali beveik nustoti domėtis maistu, suvalgyti vos kelis kąsnius arba visai atsisakyti valgio.
Vėliau gali sumažėti ir noras gerti, o rijimas tapti sudėtingas.
Paliatyviosios pagalbos specialistai pabrėžia, kad terminalinės būklės žmogaus nereikėtų versti valgyti ar gerti, jei jis nebenori arba sunkiai ryja. Tai gali sukelti papildomą diskomfortą ar net užspringimo riziką.
Tokiais atvejais dažnai svarbiau reguliariai drėkinti burną ir lūpas bei pasirūpinti žmogaus komfortu.
Kvėpavimas gali tapti visai kitoks
Vienas ryškiausių paskutinių gyvenimo valandų ar dienų pokyčių yra pakitęs kvėpavimas.
Jis gali tapti:
- paviršutiniškas;
- nereguliarus;
- kurį laiką greitesnis, o paskui lėtesnis;
- su kelių sekundžių ar ilgesnėmis pauzėmis.
Kartais keli gilesni įkvėpimai kaitaliojasi su kvėpavimo pauzėmis. Toks kvėpavimo modelis vadinamas Cheyne–Stokes kvėpavimu.
Gerklėje ar kvėpavimo takuose taip pat gali kauptis sekretas, todėl kvėpuojant girdimas garsesnis gargaliavimas ar „barškėjimas“.
Nors artimiesiems šis garsas gali pasirodyti labai neraminantis, paliatyviosios pagalbos specialistai pažymi, kad jis nebūtinai reiškia, jog žmogui skauda ar kad jis jaučiasi taip blogai, kaip gali atrodyti stebinčiajam.
Rankos ir pėdos gali atšalti
Silpstant kraujotakai organizmas vis daugiau kraujo nukreipia svarbiausiems vidaus organams.
Todėl rankos, pėdos ir blauzdos gali tapti šaltesnės.
Oda taip pat gali pradėti keisti spalvą – tapti blyškesnė, melsvesnė ar dėmėta. Dažniausiai tokie pokyčiai pirmiausia pastebimi pėdose, keliuose, plaštakose ir kitose galūnių vietose.
Hospice Foundation of America nurodo, kad ryškesnis odos dėmėtumas paskutinėmis gyvenimo dienomis ar valandomis yra vienas dažniau stebimų kraujotakos silpnėjimo požymių.
Žmogus gali tapti sumišęs arba neramus
Gyvenimo pabaigoje gali keistis ne tik kūnas, bet ir sąmonė.
Žmogus gali nebesuprasti, kur yra, neatpažinti paros laiko ar net aplinkinių. Kartais jis kalba apie dalykus, kurių kiti nemato ar negirdi.
Gali atsirasti ir vadinamasis terminalinis neramumas – žmogus blaškosi, tampo patalynę, bando keltis, nors tam nebeturi jėgų, arba atrodo neįprastai susijaudinęs.
Tačiau tokie simptomai ne visada reiškia artėjančią mirtį.
Marie Curie specialistai pabrėžia, kad sumišimą ir būklės pablogėjimą gali sukelti ir gydomos priežastys, pavyzdžiui, infekcija, vaistų šalutinis poveikis, inkstų veiklos sutrikimas ar tam tikri medžiagų apykaitos pokyčiai. Todėl naujus simptomus reikėtų aptarti su gydytoju ar slaugytoju.
Mažėja šlapimo kiekis
Kai žmogus pradeda mažiau gerti, silpnėja kraujotaka ir inkstų veikla, šlapimo kiekis dažnai sumažėja.
Paskutinėmis dienomis žmogus gali šlapintis labai retai arba beveik visai nebesišlapinti.
Šlapimas taip pat gali tapti tamsesnis ir labiau koncentruotas.
Kai kuriems žmonėms dėl didelio silpnumo ir raumenų kontrolės sumažėjimo gali atsirasti šlapimo ar išmatų nelaikymas, tačiau tai pasireiškia ne visiems.
Mažėja noras kalbėtis ir bendrauti
Dar iki ryškių fizinių pokyčių kai kurie sunkiai sergantys žmonės pradeda vis labiau atsiriboti nuo aplinkos.
Jie gali mažiau kalbėti, nebenorėti lankytojų, nebesidomėti televizija, telefonu ar kitomis anksčiau svarbiomis veiklomis.
Tai nebūtinai reiškia liūdesį ar atstūmimą.
Hospice Foundation of America šį procesą apibūdina kaip palaipsnį žmogaus atsitraukimą nuo aplinkinio pasaulio.
Artimiesiems tai kartais būna sunku priimti, tačiau svarbiausia gali būti ne bandymas žmogų pralinksminti, o tiesiog ramus buvimas šalia.
Kada pokyčiai gali reikšti, kad liko valandos?
Tikslaus universalaus „laikrodžio“ nėra.
Tačiau paskutinėmis valandomis dažniau kartu pasireiškia keli požymiai: žmogus beveik nebereaguoja į aplinką, nebegeria, šlapimo kiekis labai sumažėja, galūnės tampa šaltos ir dėmėtos, o kvėpavimas tampa labai nereguliarus su vis ilgesnėmis pauzėmis.
Vis dėlto net gydytojams ne visada įmanoma tiksliai pasakyti, ar žmogui liko kelios valandos, viena diena ar daugiau.
Todėl šie požymiai turėtų būti suprantami kaip bendri terminalinio laikotarpio signalai, o ne tikslus būdas prognozuoti mirties laiką.
Ne kiekvienas toks simptomas reiškia artėjančią mirtį
Tai ypač svarbu.
Mieguistumas, apetito stoka, sumišimas, sumažėjęs šlapinimasis ar kvėpavimo pokyčiai gali atsirasti ir dėl gydomų ligų.
Marie Curie aiškiai pažymi, kad tokie požymiai pirmiausia taikomi žmonėms, kurie jau serga terminaline liga arba natūraliai artėja prie gyvenimo pabaigos dėl labai senyvo amžiaus.
Jeigu iki tol gana stabilios būklės žmogus staiga tampa labai mieguistas, sutrinka jo sąmonė, atsiranda stiprus dusulys ar kitas ryškus sveikatos pablogėjimas, nereikėtų savarankiškai manyti, kad „tai tiesiog gyvenimo pabaiga“.
Tokiu atveju būtina medicininė pagalba.
Artimiesiems svarbiausia – žmogaus komfortas
Kai medikai patvirtina, kad žmogus iš tiesų yra paskutiniame gyvenimo etape, priežiūros tikslas paprastai pasikeičia.
Svarbiausia tampa nebe kiekvieno rodiklio normalizavimas, o skausmo, dusulio, nerimo ir kitų nemalonių simptomų kontrolė.
Kartais didžiausia pagalba yra labai paprasta – sudrėkinti lūpas, pataisyti pagalvę, palaikyti už rankos ar tiesiog tyliai pabūti šalia.
Paskutinės žmogaus gyvenimo dienos gali atrodyti labai skirtingai. Todėl geriausiai situaciją gali įvertinti gydytojas, slaugytojas arba paliatyviosios pagalbos komanda, žinanti konkretaus žmogaus ligą ir jo būklės eigą.
